Šuo, kuriam kažkas negerai, tai parodo beveik iš karto – inkčioja, vengia lipti laiptais, ieško šeimininko. Katė tokioje pačioje situacijoje elgiasi priešingai: pasitraukia, nurimsta ir atrodo tiesiog mieguista.
Šeimininkai dėl to dažnai kaltina save, esą nepastebėjo. Iš tikrųjų nepastebėti buvo suplanuota – tik ne jų, o evoliucijos.
Gyvūnas dviejose pusėse vienu metu
Katė yra plėšrūnas, tačiau savo dydžio kategorijoje ji tuo pat metu ir grobis. Laukinėje aplinkoje silpnumo demonstravimas reikštų du dalykus: prarastą vietą hierarchijoje ir dėmesį iš stambesnio medžiotojo.
Todėl susiformavo elgesys, kurį veterinarai vadina simptomų slėpimu. Gyvūnas ir toliau juda, valosi ir ateina prie dubenėlio – tik viską daro šiek tiek mažiau.
Šis „šiek tiek” ir yra visa problema. Jis per mažas, kad kristų į akis, bet pakankamas, kad liga tyliai progresuotų mėnesius.
Ženklai, kurie beveik niekada neatrodo kaip liga
Pirmieji požymiai, kuriais pasirodo dažniausios kačių ligos, dažniausiai būna elgesio, o ne kūno – ir būtent todėl jie taip lengvai palaikomi charakterio pokyčiais arba amžiumi.
Verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
Miegojimo vietos pasikeitimas. Katė, metų metus miegojusi ant palangės, staiga renkasi vietą po lova. Šilumos ir tamsos ieškojimas dažnai reiškia diskomfortą.
Šuoliai, kurių nebedaro. Nustojusi šokti ant spintelės katė nebūtinai sulėtėjo dėl amžiaus – sąnarių pokyčiai kačių dažni ir beveik visada nepastebimi.
Priežiūros pokyčiai. Apleistas kailis rodo, kad valymasis kainuoja pastangų. Perdėtai laižoma viena vieta rodo, kad ten kažkas negerai.
Įpročiai prie kraiko. Bet koks pokytis – dažnis, laikas, vieta ar švarumas – yra informacija.
Balso pokyčiai. Vyresnė katė, pradėjusi garsiai miauksėti naktimis, dažnai turi konkrečią medicininę priežastį, o ne blogą nuotaiką.
Trečias vokas ir kiti tylūs rodikliai
Kačių akies vidiniame kampe yra mirksimoji plėvė, kurią dažnai vadina trečiuoju voku. Sveikai katei ji nematoma. Jei plėvė pastebimai užeina ant akies, tai laikoma bendros būklės pablogėjimo ženklu.
Panašiai veikia ir svoris. Šeimininkas kasdien matomo gyvūno pokyčio nepamatys, tačiau namų svarstyklės parodys viską – penkiolikos procentų netekimas per pusmetį yra rimta priežastis kreiptis, net jei katė atrodo visiškai normaliai.
Murkimas nėra pasitenkinimo sinonimas
Vienas labiausiai paplitusių įsitikinimų teigia, kad murkianti katė yra laiminga katė. Tikrovė sudėtingesnė.
Katės murkia ir tada, kai patiria stresą, skausmą ar baimę. Tai užfiksuota veterinarijos klinikose, transportavimo metu ir net sunkiai sergančių gyvūnų atveju.
Murkimo dažnis paprastai svyruoja maždaug nuo dvidešimt penkių iki šimto penkiasdešimt hercų. Kadangi panašūs dažniai laboratorinėmis sąlygomis siejami su kaulinio audinio ir minkštųjų audinių atsistatymo skatinimu, iškelta hipotezė, kad murkimas gali veikti kaip savotiškas savęs raminimo ir gijimo mechanizmas.
Įrodyta ji nėra. Bet praktinė išvada aiški: murkimas nepatogioje situacijoje nėra ženklas, kad viskas gerai.
Veidas, kuris pasako daugiau nei elgesys
Pastaraisiais metais veterinarijoje pradėta naudoti skausmo vertinimo skalė pagal kačių veido išraišką. Vertinami penki dalykai: ausų padėtis, akių plyšio siaurėjimas, snukio įtempimas, ūsų padėtis ir galvos laikysena.
Skausmą jaučiančios katės ausys pasisuka į šonus ir šiek tiek atgal, akys prisimerkia, snukis atrodo įtemptas, o galva nuleista žemiau pečių linijos.
Šeimininkui nereikia mokėti vertinti balais. Pakanka žinoti, kad įtempta veido išraiška yra medicininis požymis, o ne nuotaika – ir kad nuotrauka, padaryta namuose ramioje aplinkoje, gydytojui vizito metu būna netikėtai naudinga.
Ko namuose daryti negalima
Yra viena klaida, kainuojanti gyvybes. Pastebėjęs, kad katei skauda, žmogus duoda jai vaistų iš savo vaistinėlės.
Kačių kepenys neturi pakankamai fermento, kuris žmogaus organizme neutralizuoja paracetamolį. Katėms šis vaistas nuodingas, o mirtina doze gali tapti nedidelė tabletės dalis. Ibuprofenas ir kiti nuskausminamieji taip pat pavojingi.
Taisyklė paprasta: jokių žmonėms skirtų vaistų be gydytojo nurodymo. Niekada. Tas pats galioja ir žolelių preparatams bei eteriniams aliejams – dalis jų katėms taip pat toksiški.
Kada tikrintis, jei niekas nerodo problemos
Būtent dėl slėpimo mechanizmo kačių medicinoje profilaktiniai vizitai svarbesni nei šunų. Iki septynerių metų pakanka kartą per metus, vėliau – kas pusmetį, nes lėtinės ligos vystosi būtent tuo laikotarpiu.
Kraujo ir šlapimo tyrimai pamato tai, ko elgesys neparodo, dažnai keliais mėnesiais anksčiau. Kartu su svorio ir kraujospūdžio matavimu tai sudaro pakankamą vaizdą, kad pokytis būtų pastebėtas dar tada, kai jį įmanoma valdyti.
Ilgą laiką kačių sterilizacija buvo aptariama tik kaip veisimosi kontrolės klausimas, nors patelėms ji vienu metu pašalina ir gimdos uždegimo riziką – būklės, kurios ankstyvieji požymiai kaip tik ir yra tas tylus mieguistumas, kurį taip lengva palaikyti charakteriu.
Katė nesiskųs. Tai jos stiprybė ir kartu vienintelė vieta, kurioje ji priklauso nuo šeimininko atidumo.