Dar prieš dešimtmetį šilumos siurblys Lietuvoje atrodė kaip egzotika – brangus įrenginys entuziastams, apie kurį daugiau kalbėta nei jį pirkta. Šiandien vaizdas kitas. Naujos statybos namuose jis tapo standartu, o renovuojamuose vis dažniau keičia seną katilą.
Posūkis įvyko greitai ir turi kelias aiškias priežastis. Jos susijusios ne su mada, o su skaičiais, kurie per pastaruosius metus pasikeitė ne vienos technologijos naudai.
Skaičius, kuris pakeitė viską
Šilumos siurblio esmę geriausiai paaiškina vienas rodiklis – sezoninis efektyvumo koeficientas, žymimas SCOP. Jis parodo, kiek šilumos įrenginys pagamina iš vieno sunaudotos elektros vieneto.
Šiuolaikinių sistemų SCOP dažniausiai svyruoja nuo maždaug 3,5 iki 4,5. Praktiškai tai reiškia, kad iš vienos kilovatvalandės elektros gaunama trys ar keturios kilovatvalandės šilumos – likusią energiją siurblys paima iš aplinkos oro. Būtent šis santykis ir yra esminis skirtumas nuo bet kokio kuro deginimo, kur iš vieno vieneto niekada negaunama daugiau nei vienas. Vis dažniau patikimi šilumos siurbliai internetu renkami būtent dėl šio santykio, kurio jokiu deginimu pasiekti neįmanoma.
„Kai žmonės pirmą kartą išgirsta, kad įrenginys atiduoda kelis kartus daugiau energijos, nei suvartoja, dažnai netiki. Bet tai ne triukas – šiluma ne gaminama, o perkeliama iš lauko į vidų”, – aiškina energetikos sektoriaus ekspertas.
Kuro kainų pamoka
Antroji priežastis atėjo iš rinkos. Pastarųjų metų energetikos svyravimai priminė, kaip greitai gali brangti iškastinis kuras ir kaip stipriai nuo jo kainos priklauso šildymo sąskaita.
Šilumos siurblys šią priklausomybę sumažina: didžiąją energijos dalį jis ima iš oro, o moka tik už elektrą, reikalingą tai energijai perkelti. Tai nepanaikina išlaidų, bet pakeičia jų struktūrą ir sumažina jautrumą vieno kuro kainos šuoliams.
Būtent tokį atsiejimą nuo vienos kuro rūšies kainos daugelis ir renkasi. Prie to prisideda ir valstybės parama, kelerius metus iš eilės skatinanti keisti taršius katilus efektyvesnėmis sistemomis.
Kodėl būtent oro sistemos
Rinkoje yra kelių tipų šilumos siurbliai, tačiau vienas jų paplito labiausiai.
Populiariausi tarp jų – oras-vanduo šilumos siurbliai, imantys šilumą iš lauko oro ir perduodantys ją namo vandeniniam šildymui. Jie nereikalauja gręžinių ar plataus sklypo, kaip geoterminės sistemos, todėl kainuoja mažiau įrengiant ir tinka daugumai namų.
Būtent šis derinys – prieinama įrengimo kaina ir aukštas efektyvumas – ir padarė oro tipo sistemas populiariausiu pasirinkimu tiek naujoje statyboje, tiek renovacijoje.
Ką reikia turėti mainais
Perėjimas prie šilumos siurblio turi ir kitą pusę, apie kurią sąžininga kalbėti atvirai. Įrenginys keičia priklausomybę nuo kuro priklausomybe nuo elektros.
Tai reiškia, kad šildymas tampa jautrus elektros kainai ir tiekimui. Praktikoje tai retai virsta problema, nes suvartojama elektra dėl aukšto efektyvumo yra kelis kartus mažesnė už pagaminamą šilumą. Tačiau namui, kuriame elektros tinklas silpnas ar galia ribota, tai svarbus klausimas, kurį verta įvertinti iš anksto.
Antras dalykas – lauko blokas skleidžia tam tikrą garsą, todėl jo vietą reikia parinkti apgalvotai, ypač tankiai apstatytuose sklypuose. Šiuolaikiniai modeliai tylesni nei ankstesnės kartos, bet visiškai negirdimi nebūna.
Kur slypi niuansas
Vis dėlto šilumos siurblys nėra universalus atsakymas kiekvienam namui, ir sąžininga tai pasakyti.
Jo efektyvumas priklauso nuo to, kokiai temperatūrai reikia šildyti vandenį. Sistemos, veikiančios su žematemperatūriu grindiniu šildymu, dirba efektyviausiai. Senuose namuose su aukštatemperatūriais radiatoriais efektyvumas mažesnis, todėl prieš keitimą dažnai reikia įvertinti visą šildymo sistemą, o ne vien įrenginį.
Tai reiškia, kad sprendimas nėra vien įrenginio pirkimas – jis susijęs su viso namo šildymo logika. Būtent todėl skaičiavimą verta patikėti specialistui.
Kas dar stumia rinką
Prie technologijos ir kainų prisideda ir platesnis kontekstas. Europos energetikos politika kryptingai skatina atsisakyti iškastinio kuro šildyme, o gamintojai į rinką kasmet išleidžia efektyvesnius ir tylesnius modelius.
Tai sukuria savaime stiprėjantį ciklą: didėjanti paklausa mažina kainas, o pigesni ir geresni įrenginiai pritraukia dar daugiau pirkėjų. Būtent dėl šio derinio pokytis, prasidėjęs kaip nišinis, per kelerius metus tapo pagrindine kryptimi.
Ką rodo bendra kryptis
Šildymo rinkos posūkis nėra atsitiktinis. Jį lemia efektyvumo skaičius, kurio deginimo technologijos pasiekti negali, mažesnė priklausomybė nuo vieno kuro kainos ir valstybės skatinimas atsisakyti taršių sistemų.
Tai nereiškia, kad katilai išnyks – daliai namų jie lieka pagrįstas pasirinkimas. Bet kryptis aiški: ten, kur sąlygos tinkamos, vis dažniau renkamasi ne deginti kurą, o perkelti šilumą iš oro. Ir būtent šis principas per kelerius metus tyliai pakeitė tai, kaip šildomi nauji Lietuvos namai.